Sveiki mielieji,
Šiandien nutariau pakibinti senai aktualiai prasmingai įdomią temą – apie sovietų kultūros įtaką šiandieniniam Lietuvos žmogui. Temos minties lemputės idėja dzingtelėjo mano mintyse po pokalbio su drauge Jurga. Aptarėme Kaziuko mugę, vykusią Kaune šį savaitgalį. Jurga pasakojo, kad darbe turėjo svečius iš tolimųjų šalių kaip tik tą savaitę, ir man labai įstrigo jos pasakojimas: “ Turkų teisininkas pamatęs mūsų Kaziuką pasakė – matomai Jūs esate labai neturtinga tauta, jei per tokį šaltį žmonės tokius niekučius pardavinėja“.
Nežinau, man kažkaip pasidarė nejauku ir tikrai susimąsčiau – kiek daug teisybės šioje frazėje. Be abejo – Kaziukas mums tradicija, siekianti daugiau nei 400 metų. Tikrai ne dėl tūkstantinio pelno dauguma žmonių renkasi mugėje. Daug pridėtinės vertės gauni pasirodydamas viešumoje, gyvai pabendraudamas ir pasižmonėdamas. Bet šiuo atveju, ši frazė man pasirodė išsakyta kaip nuoširdus užuojautos kupinas paguodos žodis – kad vis dėl to mes esam nabagėliai…
Ir šiaip užsieniečių nuomonė, kad iki europietiško įvaidzdžio mums dar toli – sovietinis šleifas įspaustas mūsų veiduose, manierose, bendravime, pagarboje žmogui ir t.t.
Ir kas galėtų bent iš dalies nesutikti? Taip, mes pasikeitėme, padarėme pirmuosius žingsnius, patobulėjome… Bet dar tikrai ne vienas puikiai pamena ar tikrai girdėjo iš artimųjų pasakojimus apie deficitinius produktus, nulūžusias girtų kavalierių tempiamas Kovo 8-osios tulpes ir “tvarką“ tais laikais. Ir ne viena bobutė pažvelgusi į darbartinę politiką, “grietinėlės“ skandalus ir teisybės ieškojimus ištaria tą stebuklingą frazę – o prie “ruso“ buvo taip ir taip…
Pasikeitė daugelis dalykų Lietuvoje nuo tų laikų, bet liko ir šleifas – netolerancijai, nesupratingumui, nepagarbai ir dar daug kam. Susimąstau, kodėl kai kurie kaimynai vedžiodami šuniukus pievelėje prie daugiabučio tingi surinkti kakučius ir paskui burnoja sniegui nutirpus “blogai“ dirbančiu kiemsargiu. Kiti žmonės vengdami susimokėti už stovėjimą mokamoje aikštelėje ieško gudrių būdų apeiti taisykles užimdami gyventojų parkavimo vietas. Jei mieste eini besišypsantis, tikrai atsiras bent vienas žmogus pakeltais antakiais klausiamai žiurintis į tave “Kas tau, gal tu durnas“? O kur jau kalbėti apie šešėlinį verslą, korupcijos atvejus ar šiaip daugelį normaliam vakariečiui nesuvokiamų procesų, kurie šiandieninėj Lietuvėlėj jau tapo kasdienybe.
Bet kaip sakant ne politinių problemų, visuomenės požiūrio ar dar kažko protingo pakeisti aš tikiuosi rašydama šį Blog’ą. Noriu tik retkarčiais atkreipti skaitovų dėmesį į vienus ar kitus mūsų požiūrį formuojančius dalykus. O šiuo atveju sovietų palikimą norėčiau susieti su mūsų šiandieniniu gyvenimu mados prasme.
Radau labai gerą seną iškarpą – primena man pas močiutę ant aukšto rastus žurnalus:
Damutės su kailiais ir paltais…. Elegantiška!
O va šiandienos rusų kūrėjų mados akimirka palyginimui:
Kaip cerkvės bokštas iškilusi kepurė, prabangūs kailiai ir vilioklė moteriškaitė. Žavu!
Bet negaliu neprisiminti tipiškų anų laikų vaizdelių:
Rūstūs veidai man kelia didelę šypseną. Nu gera! Smagu turėti tokią patirtį. Sakoma tik Tarybų Sąjungoje gyvenusi moteris moka iki šių dienų pasidažyti lūpas be veidrodėlio 🙂 Pavyzdžiui kokiai švedei tai būtų misija neįmanoma! Yra kuo džiaugtis ir didžiuotis!
Arba tai, kad mūsų vyrai auksarankiai moka ir lemputę namie pakeisti, ir sienas perdažyti, ir mašiną paremontuoti. O moterys su Sovietiniu palikimu iš vis darbštuolės – mezga kojines, siuvinėja staltieses, sodina pomidorus, vakuoja grybus, garbiniuoja plaukus “bigudukais“, moka įsisiūti sagą ir išdarinėti žuvį. Patikėkite, bent pusės darbų nesugebėtų atlikti kas antras vakarietis.
Va tokie mes praktiški, gabūs ir darbštūs pasirodo. Ir nėra ko mūsų gailėtis! Mes ryžtingai siekiame savo vietos po saule. Mes norime ir galime būti modernūs, ne tik sparčiausia šviesolaidinio interneto plėtra pasaulyje. Galime didžiuotis turėdami pasauliui gerai žinomus sportininkus, mokslininkus ir gražiausias merginas! Juk taip, tikrai kiekvienas turi didžiuotis ir džiaugtis gyvendamas šiais laikais. Ne karo niokojamais metais, ne maro epidemijos šimtmečiu, ne su balana pasišviečiant skaitant draudžiamą spaudą – o šiltai ir patogiai “kramsnojant“ šį straipsnį kompiuteryje ar telefone. Gimėme ir gyvename labai geru laiku, kaip tik ten ir tada – kada reikia!
Dar norėčiau pridurti, kad man kaip rankdarbių kūrėjai, nėra naudingas dažnai sutinkamas “pasidarysiu pati“ lietuvaičių požiūris. Nes kas antra darbštuolė yra bandžiusi dekupažuoti, verti karoliukus, virti namie muilą, minkyti modeliną, siuvinėti padėkliukus, velti vilną ir megzti kepurę. Bet kai sudeti galutinį rezultatą – pinigus išleistus medžiagoms, laiką skirtą išmokti technikos, nervus kankinantis padaryti bent kažkiek panašų į paveiksliuką… Jei tai suteikia žmogui malonumo – tuomet VALIO! Bet jei iš ambicingo noro įrodyti, kad nieko čia sudėtingo, gamintis tik tam kad gamintis. Mano nuomone geriau būtų atsipeikėti ir visiems užsiimti savo pagrindine veikla, t.y. tuo – ką mokate geriausiai. Tikrai kartais pasigendu elementarios pagarbos iš slapčia fotografuojančių stendus, į akis ryžtingai deklaruojančių “Gera idėja, pasidarysiu pati“, tyliai nužiūrint internete ar dar kažką sumąstant. Kartais atrodo taip paprasta ir elementaru tiesiog imti ir įsigyti iš to žmogaus kuris uždirba duoną savo amatu. Aš pati esu netipinė aksesuarų gamintoja, iki šiol perkanti kitų darbus. Aš esu šventai įsitikinusi, kad visų galų meistras nebūsi. Gerbiu ir myliu kuriančius žmones. Perku iš jų norėdama įsigyti originalią daikto versiją iš pagarbos autoriui. Ir labai tikiuosi, kad šis sąmoningumas gyvuoja ir mano skaitytojų galvose.
Tai va tiek šiandien minčių, pastabų, pamąstymų ir idėjų. Džiaugiuosi, kad skaitote!
Su smaikščia nuotaika,
♥ Agnera ♥
Agnera 