Sveiki penktadieniautojai,
uo uoj – negaliu nepasipasakoti nuotykiais iš savo gyvenimo. Gi norisi pasidalinti su jumis tuo – ką aš veikiu, kaip gyvenu, kodėl ir ką kuriu, kiek tas užtrunka ir šiaip – kaip daugelis mano nuolatinių skaitytojų sako, tiesiog gera skaityti isgtorijas, kurios susidėlioja man kompiuterio ekrane tiesiog natūraliai. Naujausias mano nuotykis su apsižiūrėjimu – kad netrukus baigsis mano vairuotojo pažymėjimo galiojimas… O tai tau, pagalvojau aš – jau moteriškė esu rimta, stažas vairavimo 10 metų – lakstau su savo džipuku po miestą su vėjeliu, smagumėlis. Būdama diplomuota elektorninio verslo vadybos magistrantė ir visaip kaip propaguodama super modernias technologines naujoves ir puoselėdama elektroninių paslaugų idėją – nusprendžiau užsisakyti liaudiškai tariant “teises“ internetu. Nugi supildau lapo ilgio paklodės eilučių džiungles ir…. Tadam!!! Oj tie žavuoliai valstybinio sektoriaus dundukai – parašo man raudonai didelėm raidėm – rastos dvi klaidos: neturime Jūsų nuotraukos ir neturime informacijos apie galiojantį Jūsų sveikatos pažymėjimą. Nugi gerai, proto suvokiu ir logiškai pritariu, kad dokumentų reikia. BET – kodėl, ooo Dievai, kodėl tai reikėjo pažymėti jau supildžius milijoną lentelių lentukaičių? Argi nebūtų paprasčiau prieš pildant informaciją kad išlystų dvi paprastos lentelės – kuriose reiktų prisegti dokumentinę foto ir pažymėti ar turi, ar visgi neturi – sveikatos pažymėjimą, patvirtinantį kad nesi šizofrenikas ir ne žlibas žmogus. Bet gi ne, sukti valstybė klerkai nusprendė pajuokauti bei pašvaityti ir taip velniškai brangų laiką prieš Kalėdas, viską darydami atvirkščiai. Nu gerai, dar nebuvo taip kad aš lengvai pasiduočiau po pirmos kliūties. Darom toliau viską kaip buvo daroma prieš keliasdešimtmetų Sovietiniais laikais. Skambinuosi į polikliniką – kur man išpyškina, kad prieš pateikiant pažymą reikia pažymos iš psichologo. Jie neturi tokio specialisto, man reik eit į kitą didesnę polikliniką. Nugi gerai, skambinu aš užsiregistruoti – sako: O mielai ateikite, bet turėkite pažymą iš narkologinio. TYLA ragelyje…. ILGA tylos pauzė kol mano smegenys suvirškina info. Sakau čia ne ginkliui, čia vairavimo pažymėjimui. Sako taip, reikalinga pažyma iš tos įstaigos. Nu gerai galvoju, pasiklausiu “chebros“, kuri kaip tik neseniai keitėsi pažymėjimus – ar jie tikrai važiavo į garsiąją Gerosios vilties kliniką. Su kuo bekalbėjau, su kuo besikonsultavau – visi žiūri į mane su nepatikliom zuikio akim ir sako, tu gal juokauji? Sakau jo jo – baisiai juokinga, pati susigalvojau kad tik turėčiau progą pasitrinti su įtartinais asmenim Gerosios vilties klinikoje. Žodžiu, bandžiau pakeitusi balso tembrą skambinbti kitą dieną – tikėdamasi kad administartorė suklydo ir man tos pažymos visgi nereikės… Išpyškino tą patį. Vadinasi reikia ir taškas.
Nu gerai, šiandien žavų 13-ktos dienos penktadienį, velniškai neturėdama laiko – lėkiau į narkologijos centrą. Eilėje dauguma žmonių laukė pažymos vairuotojo pažymėjimui pasikeisti, kaip ir aš. Viskas gerai, pasiruošiau 4 LT ir laukiau kantriai. Aišku neapsėjau be nugirstų pokalbių – kaip žmogui reikalinga pažyma kad jis priklausomas, nes nori į rebilitaciją. Nemalonūs registatorių komentarai apie jo būklę, kuo jis smirda ar nesmirda. Provokuojantys garsiai užduoti klausimai ką jis vartoja – ir skambus atsakymas – heroiną. Stoviu apsikabinusi savo rankinuką, nes nesu įpratusi būti vietose, kur tikrai jaučiuosi keistai ir nesaugiai. Bet viskas gerai, galiausiai gavau pažymą ir judu biurokratinių taisyklių džiunglėmis toliau…
Sekantis etapas Lazdynų poliklinikos psichologijos skyrius – išrašinėja pažymą, paprašo registratūroje susimokėti 5 LT. Ooo galvoju, čia pažyma brangesnė… Nugi stoviu eilėj kol maloni ponia muša man čekį ir atbėga kita, tikrai keista moteriškė, su išsipūtusiais chalato kišeniais, nustumia mane nuo langelio prie registratūros ir kiša mano maloniajai registratorei pyrago gabalą kažką garsiai kalbėdama. Nu normaliai galvoju, stumdosi vidurį baltos dienos. Akivaizdus gydytojų “užimtumas“ poliklinikoje, kai šuoliuoja atsilapojusiais chalato skvernais su pyrago gabalais delnuose. Gražu, kaip kalėdinė eglutė senamiestyje… Vaizdelis vertas milijono. Bet grįžtam prie pasakojimo… Pažymą gavau, dar vienas punktas yra.
Su pažymom, skambinuosi į savo Šeimos medicijos kliniką – ogi registruoja mane kone po savaitės. Sakau Jūs juokaujat gal, kai norėjau registruotis – neregistravot pas gydytoją kol neturėjau pažymų, dabar turiu pažymas – registruojat po savaitės. Sakau man dokumentas nebegalios, o Jūs čia bajeruojat. Nugi užrašė antradieniui – o jetau kokia sėkmė! Išrašys popieriuką per dvi minutes, bet šiandien negali. Klausiu – o gal? Atsako – ne, nėra vietos. Nu nėra tai nėra, ką padarysi…
Nugi sistema tokia ir nieko tu čia mielas žmogau nepadarysi.
Tai va taip man sekasi kariauti su įstaigom ir institucijom dėl menkos kortelės, kurioje nurodyta kad aš ponia Vairuotoja 🙂
Ech, kaip tirpsta laikas iki kalėdų…. Pietums sukirtau porciją sushi ir dėl skanumo pirmiausia, bet svarbiausia – dėl laiko stokos pasidaryti sau valgyti. Lekiu, bėgu, skubu ir niekur nespėju. Žinot ką – jau veikia Agnera e-shop – bet aš neturiu laiko prisėsti ir sukelti visų darbų, nes deja para turi tik tiek valandų kiek turi, o prioritetai persistumdo taip greitai – kad nespėju visko suspėti. Guodžiu save, sekmadienį – tai bus sekmadienį – žadu papildyti darbeliais parduotuvėlę, kad prikėjai pirktų ir džiaugtųsi šventinėmis dovanėlėmis.
O šiandien dar lekiu į Kauną, tėčio ralio komandos sezono uždarymo vakaras. Nerealus mano tėtis, net šių metų prizininkas – šiandien tikrai bus ką atšvęsti:
Tik per tuntus darbų ir vasaros vestuvių fotografavimą, tikrai praleidau beveik visas varžybas… O anksčiau buvau nuolatinė dalyvė, stebėtoja ir sirgalė. Visi raliai, nes Saarema aplankyti. Visi tie, kur važiavo tėtis. Ech, dabar sekdavau rezultatus telefone – fotkinam vestuves, laikau blysktę ir seku kelintas, kelios sekundės atsiplėšė, kas tam ratui pasidarė ir t.t. Ech, bent jau gerai kad šiuolaikinės technologijos ir visagalis internetas leidžia mums būtų šalia visur ir visada. O dar žavi programa Viber – siuntinėji sau vaizdelius iš viso pasaulio ir komunikuoji čia ir dabar. Ne tas pats kaip kartu šalia ant sofos su puodeliu arbatos, bet vis geriau nei viduramžių laikais su mėnesį keliaujančiais laiškais…
Va taip va, lekiu toliau darbuotis. Šilti linkėjimai visiems ir iki pirmadienio skaitinių 🙂
Palinkėsiu Jums visiems šventiniame šurmulyje teisingai susidėlioti prioritetus tarp šeimos, darbų, draugų, dovanų paieškų ir poilsio. Svarbiausia harmonija ir gera nuotaika, neužsisukite rate taip, kad nebenorėtumėt švenčių. Laikas bėga taip greitai, kad reikia mėgautis kiekviena akimirka. Nes niekada nežinai – kada neteksi senelio, kada tau laiko atras užimta draugė, kada turėsi laiko su vyru vakare išgerti kavos mieste ar kada galėsi leisti sau persilakuoti kojų nagus, nes ta raudona jau šiek tiek nusibodo. Vertinkite savo gyvenimą, savo laiką ir svarbiausia – sau brangius žmones. Gyvendamas tik vieną kartą, pasistenk būti beprotiškai laimingas – tai mano gyvenimo moto. Linkiu šio principo laikytis ir Jums 🙂
♥ Agnera ♥
Agnera 
